VYTAUTAS MARTINKUS

Menu, kolegos rašytojai, filosofai ir literatūrologai ne sykį manęs klausė, ar galėčiau įsivaizduoti viešą pokalbį knygos Estetinė literatūros gyvybė klausimais. Iš pradžių labai abejojau. Visų pirma dėl to, kad ši knyga man pačiam tebėra labai asmeniška. Panašaus – asmeniško, individualaus – patyrimo linkėčiau ir visiems skaitytojams Ir kažin ar svarbiau apie ją viešai kalbėti nei skaityti. Antra, knygoje rašoma apie vertinimus, o vertinimai dažniau mus išskiria nei suvienija. (Geros) literatūros samprata šiandien ne tik marga, bet ir karinga. Tai, kas vienų vertinama, kitų net literatūra nevadinama. Man atrodė, kad konkrečiam ir taikiam pašnekesiui prie bendro stalo nepavyktų susodinti netgi literatūrologų (plačiąja šio žodžio reikšme). Labai skirtinga mūsų literatūra. mes, ją tyrinėjantys, ne mažiau skirtingi. Atrodytų, juo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame susipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų vertybių galia, o nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas ar bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

   Susitarti dėl bendros pozicijos vertinant naujas knygas beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip ginčijantis – gyventi. Su išlyga: dėl mūsų ginčų neturėtų gilėti lemtingiausi literatūros ir kitų menų, tautinės literatūros ir tautinės kultūros prieštaravimai. Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų, lengva juos iš viso užmiršti, pakeisti moderniomis, masiškai gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti tautinė mūsų literatūra; ima formuotis globali, visų ir niekieno literatūra. Iškili lietuvių literatūros tapatumo problema skelbiama pasenusi, gal net „mirusi", ją pakeičia modernius literatūros pamatus atitinkanti jos tapatumo forma – daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros savastis. Galbūt tai nėra labai nauja, atvirkščiai, gal visiškai ne nauja, tačiau padeda suprasti, kodėl gyventi literatūra, svarstyti jos klausimus yra kasdienė nuolatinė provokacija – literatūros reikšmės „išsprūsta", vis tenka pasiklausti savęs ir kitu, kokia gi jinai, ta pati ar jau visai kitokia, kokios vertybės ją maitino ar tebemaitina.

Rašydamas knygą, be abejo, visa tai puikiai žinojau. Manyčiau, tas prieštaringas literatūros vaizdas paliko savo pėdsakus ir knygos puslapiuose. Tiesa, aš pats tokius kraštutinio prieštaringumo pėdsakus ir slėpiau, ir naikinau, nes man labai norėjosi vieningos, nedalomos, kokybiškai apibrėžtos, individualiai patiriamos, estetiškai išgyvenamos šiandienės literatūros.

    Taigi, rimčiau kalbant tenka aiškintis, būtina pajausti kažką, kas vadinamas literatūros savastimi, konkretaus kūrinio individualumu, estetiškumu ir pan. Kalbėtis apie tai dar sunkiau nei apie literatūrą bendrais jos prigimties ar paskirties klausimais. Rašydamas knygą, stengiausi jungti abu pjūvius: rašiau apie literatūros kasdienybę, apie jos konkrečius moderniuosius kūrinius, bet jiems „atrakinti“ taikiau genealoginį estetiškumo, estezės galios metodą. Estetinę kūrinio galią sunku apibrėžti, ji, kaip ir bet kuri galia (pasak M. Foucault) linkusi slėptis. Tai tikrai juoda katė tamsiame kambaryje. Tik jinai ten tikrai yra, ir kai kuriems kritikams ją vis dėlto pavyksta jei ne pagauti, tai bent pajausti ir nurodyti kitiems. Man tai padaryti sunkoka, bet, laimė, yra gabesnių nei aš. Visais laikais estetiškumas buvo miglota ir daug ginčų kelianti žmogaus patirtis, o šiandien dėl jo dar menkiau sutariama. Ne vienam atrodo, kad ir kalbėti apie estetikos problemas yra nei moksliška, nei išmintinga, nei prasminga. Sunkiai įsivaizduoju literatūrologus ir kritikus apie tai Besikalbančius su istorikais, etnologais, net meno filosofais. Aiškiai suvokiau, kad bet kuris mano keltas literatūros kūrinio estetinės ar literatūrinės sampratos aspektas būtų prastinamas, „suplokštinamas", nes tik šitaip galima rasti bendrų kalbos taškų. Derėtų kalbėtis ne vien apie knygoje raiškiau įvardytas kai kurias vertybines dabartinės prozos aktualijas, bet ir apie lietuvių literatūros vertybes, be kurių ji negalėjo atsirasti ir šiandien negalėtų gyvuotų. Tikriausiai net išnyktų. Juk literatūros ir gimsta, ir miršta. Juk literatūros kūrinys gyvuoja tik kaip tam tikros kultūrinės, mūsų  atveju – etnokultūrinės, struktūros (sistemos) dalis. Kaip sąsaja su dieviškaisiais (ar kitaip įvardytais) pradais. Be to jo iš viso negali būti. Man regis, tai itin aktualu – aiškintis, diskutuoti, susitarti visais tais paraliteratūriniais, hiperliteratūriniais ar tiesiog filosofiniais literatūros (gyvybės) klausimais. Šiuo atžvilgiu mano knyga, matyt, pernelyg uždara. Kitų dvasinių vertybių pasaulis turėtų papildyti ją, įsiveržti į ją, sprogdinti ją. Per dvejus metus, kurie prabėgo nuo knygos pasirodymo, tame didžiųjų vertybių pasaulyje, kurį turiu galvoje, kai kas pasikeitė, ir ne vien į gerąją pusę. Mūsų kultūros horizonte vis rečiau bepastebimos ar tampa beveik neįžiūrimos tautinės vertybės, pasmarkėjo, net sunuožmėjo Europos ir globaliųjų vertybių ataka. Be abejo, tai nėra nelaukta.

Menu XX amžių kaip ne itin protingą, ne itin laimingą, užtat labai tragišką utopinių, grynųjų vertybių medžiotojų amžių. XXI amžius neatsilieka nuo jo. Griauti tebėra lengviau nei statyti. Dvynių dangoraižių griūtis, man regis, labai simbolinė. Sunku net patikėti, kad taip lengvai ir greitai trupa, griūva, nyksta, atrodo, tokios tvirtos tradicinio tikėjimo ar tradicinės šeimos švento­vės, etinės mūsų gyvenimo sargybos, patriotinė atspara, tautinio tapatumo stuburas.

Ne išimtis ir mūsų literatūra. Jos tautinėmis vers­mėmis ir ypač tautinėmis perspektyvomis tenka vis dažniau suabejoti. Ar istorinės jos versmės, ypač kalba, ne mažiau – etninė pasaulėvoka ir pasaulėjauta, tebėra pajėgios atlaikyti globalias jėgas – ir atvirai puolančias, ir slaptomis (klastingai, nes labai „ramiai") naikinančias? Laisvosios rinkos šalininkai vartoja kitas, „švelnesnes" sąvokas: pasak jų, tai ne tautinių galių naikinimas, ne jų išlikimas arba išnykimas, o tik konkurencija. Neva visa, ko Lietuvai reikia, tai tik gerų darbo arba verslo sąlygų. Tame homo economicus vertybių pasaulyje nėra ir kažin ar gali atsirasti lietuvių literatūros. Akivaizdu, kad nesame tikri, kad jos reikia (tebereikės).

Porą dešimtmečių sakome, kad jau esame atviri pa­sauliui ir jo naujovėms - globalios Lietuvos piliečiai, ku­riems pavyks išsaugoti savo unikalią kalbą ir kultūrą. Ar pavyks? Ar ištversime? Ar nėra kito, taip pat šiuolai­kinio, kelio? Ar tikrai liberali arba globali šoko terapija neturi alternatyvos? Gal turime minėti ne Mažvydo ar Donelaičio jubiliejus – remtis tik lietuviškos kalbos ge­nais mūsų literatūroje, gal reikia grimzti į gilesnes kul­tūros sietuvas, senesnius amžius, kai raštija mūsų krašte kilo kitų kalbų formomis, minėti kitokias, archetipais va­dintinų senosios baltų, aisčių ir pan. kultūros reiškinių, sukaktis? Tačiau tam būtina gyva istorinė sąmonė. Kas galėtų papasakoti mums šiandien aktualią, prasmingą Lietuvos istoriją – kaip mažai tautai išsaugoti savo tapa­tumą, neištirpti, nebūti paaukota didelei? Gal kas ją jau rašo? Negirdėjau, nors ir su pavydu seku naujausius kultūros istorikų darbus. Gal vis dar ne tie jų darbai, nes matau, kaip „estetiškai" gali būti griaunama mūsų ateitis – tai, kas dar turi būti. Ir deja, jau buvo, deja, jau yra (pasak Koheleto).

Neseniai Lietuvos žiniose Saulius Spurga, kaip gai­lestingas chirurgas, perspėjo (mus?): „Kad tauta žengtų globalios Lietuvos keliu, turi įvykti tautinės sąmonės lū­žis. Tai skausmingas procesas - dauguma jį įvertins kaip griūtį, kaip katastrofą. Globali Lietuva tam tikru požiū­riu yra kita šalis nei ta, kurią mylėjo Justinas Marcinke­vičius. Tačiau gyvenimas negailestingas – mes galime neįsileisti svetimų vertybių ar užsieniečių, bet gali atsi­tikti taip, kad nebebus ką saugoti ir ką ginti, nes dauge­liui lietuvių tai taps nepatrauklu." Toks, gal ir be mūsų, Lietuvos lauktų globalus Aukso amžius.

Lietuviai „nenori" Lietuvos, nes ji jiems nepatrauk­li. Sakyčiau, apokaliptinis vaizdas. Nenorėčiau jo ma­tyti. Nenorėčiau pripažinti jį tikrovišku. Tad ką daryti? Nesakau, kad kolega S. Spurga ar kiti neturi teisės būti globaliais optimistais ar realistais ir barti tuos, kurie „ka­poja savas šakas ir lieja graudžias ašaras" (S. Spurga. Kaip atsispirti globalizacijai // Lietuvos žinios, 2013, sausio 16). Nesu katastrofininkas. Tačiau negaliu neišgirsti tikro mūsų katastrofininko - Arvydo Šliogerio balso. Jo poeti­nis simbolinis Lietuvos kaip vandens lašo, nukritusio ant įkaitintos geležies, įvaizdis yra puiki ir ironiška globalios Lietuvos kritika. Tačiau įvaizdis ar metafora savaime nie­ko nepakeičia. Ji turi uždegti veikimo aistrą, padėti jei ne kovoti, tai susitarti.

Déjà vu! Abu jie – katastrofininkas ir globalus lietu­vis – man primena jau prieš 20 metų Milano Kunderos pasakytą mintį apie lietuvių kalbos ir poezijos grožį, jų „ritminę anžambemano tėkmę", kuri, pasak Kunderos, gana greitai, deja, išnyks, nes „visos mažos tautos turės susitaikyti su skaudžia tikrove, jog jos išnyks vienos pir­mųjų". Primena, kad neturime teisės nieko neveikti ten, kur ką nors išmanome ir už kažką atsakome tik patys.

       

 Ką vis dėlto reiškia mūsų literatūra šio apokaliptinio vaizdo – tegul kaip tragiškos vizijos – akivaizdoje? Iš kur (kas) tie „daugelis", kurie iš pradžių pasakys, kad jiems nepatrauklūs Donelaitis, Baranauskas, Žemaitė, Maironis, Marcinkevičius, o vėliau – ir Sigitas Geda, ir Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis ir visi kiti? Bet juk jokio Aukso amžiaus – ir ypač kaip Globali Lietuva – tikrai nebus. Daug kartų istorija tai parodė. Ką turi suvokti pati lietuvių literatūra, kad ji tinkamai ser­gėtų savo pamatus ir išliktų (savimi)? Ką žinome apie jos stiprybes ir silpnybes? Kaip jai susivienyti su kitais aukštųjų dvasinių vertybių gynėjais, sargybiniais?