Pavojų ar grėsmių mūsų literatūra tikrai turi,
mes tai jaučiame. Turėtume jaust. Tas pajautas siečiau ir su jos estetiškumu:
ar ne per atlaidžiai į jį žiūrime? Matyt, esu šiek tiek teisus, nes visi
diskutantai tai savaip pabrėžė. Man regis, kad itin saugotina estetinė
literatūros kūrinio pusė, gilioji jo grožio būtis. Juk ją maitina, kaip sakyta,
mūsų kalba ir net visas mūsų gyvenimas. Ji yra ir mūsų literatūros jėga ir, ko
gero, didžioji mūsų silpnybė. Jeigu nesaugosim estetinės literatūros kūrinio
gelmės, mes iš tikrųjų tapsim ta globaliąja Lietuva daug greičiau negu tikimės,
kad taip atsitiks. Tai – gana slapta, kartais beveik nematoma. Iš tikrųjų
viskas – tenai, tose gelmėse, jos yra susijusios su vertybėmis. Man vertybės
svarbios ir tikiu, kad net postmodernėjimo sąlygomis galima jų hierarchiją matyti,
susikurti ir netgi apginti. Estetinių vertybių gelmėse ir yra ta tikroji mūsų
literatūros ateitis. Jeigu mes jos nesaugosim, vadinasi, kaip jau esu sakęs,
anksčiau ar vėliau turėsime skelbt nepaprastąją padėtį lietuvių literatūroje.
Reikės imtis ypatingų priemonių, kad ją apgintume. Tai nebūtų geriausia jos
ateitis. Kol kas aliarmo, atrodo, skelbti nereikia ir ačiū jums visiems už tai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą