Knygą Estetinė literatūros gyvybė parašė mąslus rašytojas, joje literatūra bei jos teoriniai apmąstymai savaime skleidžiasi kaip visuomenei reikšmingas dalykas; atrodytų, turtas ranka pasiekiamas, bet retas kas tą ranką ištiesia.
Šiame veikale Vytautas Martinkus apstulbina svarbiausių literatūros teorijų išmanymu ir savarankiškomis filosofinėmis refleksijomis. Savo tyrinėjimų lauke jis puikiai atrodo kaip rašytojas. Teoriškai nebūtų galimybių įrodyti, kad tiek daug apie literatūrą išmanantis žmogus galėtų laisvai rašyti prozą. Bet jis tai daro - pavadinkime tai Martinkaus aporija. Kaip ir dauguma postmodernaus modernizmo teoretikų didžiai mokslingai reflektavęs teorijas nuo Aristotelio iki Romano Ingardeno ir Viktorijos Daujotytės, mandagiai nusakęs jų vertę ir kaip derėtų akcentavęs visus reliatyvumus, Vytautas Martinkus galų gale sako didžią naujieną: santykis su kūriniu yra ir gali būti tik reliatyvus, o individualios patirtys, pajautos yra sugėrusios ir Platoną, ir Maironį, ir Rikertą, ir... gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą