SAULIUS SONDECKIS

Labai įdomus ir aktualus man atrodo pats Vytauto Martinkaus knygos pavadinimas. Turėtume daugiau kalbėti būtent apie estetinę literatūros, muzikos, apskritai meno ir kultūros gyvybę. Kažkodėl pačią estetikos sampra­tą mes nustūmėme į pakraščius ir pamažu užmirštam. Štai neseniai buvo laužomos ietys dėl to spektaklio, kur drabstomasi išmatomis: ir viena, ir kita pusė pateikė ar­gumentus, kilo kova, o apie estetinę esmę, rodos, nė vie­no žodžio nebuvo pasakyta...

Man yra tekę ne kartą įvairiose šalyse dalyvauti Euro­pos kultūros sostinių renginiuose. Žinau, kad tose sostinė­se po festivalių lieka labai reikšmingų dalykų. Pavyzdžiui, Gracas dabar turi puikų parodų paviljoną, puikią koncertų salę. O Vilnius? Mums liko nebent vamzdis krantinėje ir apkasai prie Parlamento. Na, turime dar vieną, net nacio­naline premija pažymėtą „estetinę" vertybę, tai – surūdijęs kablys ant Geležinkelininkų kultūros rūmų...

Didžiojo meno destrukcija vyksta ne tik Lietuvoj, bet ir visam pasauly. Visa yra užtvindžiusi plebėjiškoji kultūra – ji ir žudo didįjį meną. Tarkim, muzikos srityje jaunuoliai gal ir neblogai paruošti profesionaliai, tačiau nerodo jokio platesnio intereso, nesistengia suvokti mu­zikos kaip meno reiškinio, sieti ją su kultūra apskritai. Jie net nežino žymiausių Lietuvos muzikų, kūrusių vi­sai neseniai, gal prieš kelis dešimtmečius. Užtat puikiai pažįsta visą pseudokultūrą. Šalia jų jaučiuosi nelabai iš­silavinęs, nes neįstengiu sekti visų tų kaleidoskopiškai.